Nemunaičio seniūnija

Nemunaičio seniūnija įsikūrusi Alytaus rajono savivaldybės pietuose.

Kaip liudija rasti archeologiniai radiniai, pirmieji gyventojai Nemunaičio gyvenvietėje apsigyveno dar IV a. XIV a. pabaigoje Nemunaitis minimas Kryžiuočių ordino dokumentuose, kaip turėjęs stiprią pilį, kuri atlaikiusi ne vieną apgultį.

XVIII am. viduryje Lietuvos Lenkijos karalius Augustas III Nemunaičiui suteikė prekyvietės privilegiją. Tai reiškia, kad miestelis tapo svarbiu ekonominiu centru ne tik pietų Lietuvoje, bet ir tarptautiniu mastu. Prekymetis trukdavo 7-9 dienas. Čia susirinkdavo pirkliai iš Lietuvos, Lenkijos, Prūsijos ir Rusijos. Norėjusieji prekiauti, turėjo mokėti mokestį miestelio administracijai. Kadangi pirkliams reikėjo nakvynės, maisto, pašaro arkliams, todėl ir vietos gyventojais neblogai uždirbdavo.

Paskutinis Lietuvos Lenkijos karalius Stanislovas Poniatovskis, 1792 m. Nemunaičiui suteikė Magdeburgo teises. Miestelis turėjo tarybą, kuri posėdžiavo rotušėje, tai pat teismą, kuris sprendė vietos gyventojų administracines ir baudžiamąsias bylas. XVIII a. po trečiojo Lietuvos Lenkijos padalijimo miestelis esantis dešiniajame Nemuno krante atitekto Rusijos imperijai, o Užnemunė – Prūsijai.

Kaip panemunės gyvenvietė Nemunaitis ne kartą buvo karų, sukilimų apsuptyje, spaudos draudimo laikotarpiu platino lietuvišką žodį.

Šiandien miestelis yra seniūnijos centras. Čia organizuojamos įvairios kultūrinės ir pramoginės šventės (Joninės, Užgavėnės, Derliaus). Rengiamos stovyklos jaunimui.

Nemunaičio seniūnijoje yra Alytaus r. meno ir sporto mokyklos, bibliotekos filialai, bažnyčia, veikia Alytaus rajono savivaldybės kultūros centro Nemunaičio skyrius, Nemunaičio ir Užupių kaimų bendruomenės, smulkaus ir vidutinio verslo įmonės. 1999 m. lapkričio 10 d. prezidento dekretu buvo atkurtas Nemunaičio istorinis herbas.

Mėlyname lauke (papėdė žalia) vaizduojamas Šv. Kazimieras, laikantis dešinėje rankoje auksinį kryžių, kairėje žalią lelijos šakelę su sidabriniais žiedais. Šventasis dėvi raudonus marškinius ir apsiaustą, papuoštą šermuonėlio kailiu, ant galvos – raudona su auksiniais lankais Lietuvos kunigaikščių karūna. Veidas ir rankos natūralios spalvos, plaukai juodi, apavas auksinis.

Istorinis herbas patvirtintas dar 1792 m. kovo 19 d. Vėliau savivalda panaikinta.

Dabartinis herbas patvirtintas Lietuvos Respublikos Prezidento 1999 m. lapkričio 10 d. dekretu Nr. 661.

Herbo etalono autorius – dailininkas Juozas Galkus.