Alovės seniūnija

Alovės seniūnija yra pietrytinėje Alytaus rajono dalyje, ribojasi su Punios, Pivašiūnų, Daugų, Raitininkų ir Nemunaičio seniūnijomis, Alytaus miestu ir Varėnos rajonu. Seniūnijos teritorijai priklauso Alovės kaimas, kuris yra seniūnijos centras ir dar 36 kaimai. 

Seniūnijoje yra dar 3 ežerai – Alovės, Sausvingio ir Ilgų.

Alovėje yra Alovės ežeras Alovės (plotas 76 ha, vidutinis gylis – 2,6 m.), iš kurio išteka beveik 8 kilometrų ilgio Alovės upelis, dešinysis Nemuno intakas.

Alovės miestelis yra seniūnijos centras ir turi gilias istorines šaknis, siekiančias XII -XIII  amžius.

Alovė (Alytaus r.) yra įsikūrusi apie 9 km į pietryčius nuo rajono centro, šalia Alovės ežero, iš kurio išteka dešinysis Nemuno intakas – Alovės upelis.

Miestelio vardas per keletą amžių ne kartą keitėsi – buvo vadinama Holawa, Olawa, Aleksandrava, Alave ir tik nuo 1920 m. iki šiol – Alove. Pasak onomastikos tyrėjo A. Vanago, miestelio pavadinimas yra hidroniminės kilmės – nuo upės Alovės vardo.

Archeologinių tyrimų metu buvo iškasta itin vertingų Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto laikų radinių – prie Baltosios Alovės dvaro rūmų moliniame puode buvo rastas XIV a. pab. – XV a. 2-jų sidabro lydinių ir monetų lobis. Šie radiniai byloja, jog tuo laiku čia būta gana svarbaus kovų su Kryžiuočių ordino centro. Teritorija priklausė kunigaikščiui, buvo jo žirgynas – tai liudija iki mūsų dienų išlikęs Kaniūkų kaimo pavadinimas.

Alovėje yra jau daugiau kaip 200 metų menanti medinė bažnyčia. Manoma, jog  bažnyčios būta dar XVII a. 1802 m. dvaro  savininkas J. K. Gediminas pastatė naują medinę Švenčiausios Trejybės bažnyčią. Audros metu šimtametei bažnyčiai apgriuvus, dvarininkas iniciavo kapų koplyčios remontą. Remiamas parapijiečių bei palaikomas kunigo, jis 1900 m. koplyčią perstatė į trinavę bažnyčią, prie kurios radosi ir medinė varpinė.

Alovės seniūnijos teritorijoje yra keletas į Kultūros vertybių registrą įtrauktų objektų: Poteronių piliakalnis su gyvenviete (Poteronių k.), Mančiūnų kaimo senųjų kapinių kompleksas, Lietuvos kario savanorio Liudviko Stanišausko kapas, Alovės bažnyčios kompleksas.

Miestelyje yra buvę Baltosios ir Raudonosios Alovės dvarai, kuriuos XIX a. valdė garsių Lietuvos didikų Gediminų ir Ratautų palikuonys. Iki šių dienų yra išlikusi tik Raudonosios Alovės dvaro sodyba, kurioje tebestovi mūrinis ūkinis pastatas (svirnas), kluonas ir medinis gyvenamasis namas, kur gyveno dvaro samdiniai. Raudonosios Alovės buvusio dvaro sodybos fragmentai yra įtraukti į Kultūros vertybių registrą.

Herbinis skydas perkirstas sidabrine juostele į mėlyną ir raudoną laukus. Viršutiniame vaizduojama auksinė dievo Apvaizdos akis, apačioje – trys sidabriniai bezantai (monetos). Istorinio herbo Alovė neturėjo.

Bendruomenės pageidavimu herbe nuspręsta įamžinti Dievo apvaizdos simbolį – dieviškąją akį, taip pat miestelio turtingumą bylojančius lobius. Alovė – viena seniausių gyvenviečių. Pilkapyje archeologai rado Vytauto laikais kaldintus denarus. 1955 m. moliniame inde buvo rastas lobis – XIV-XV a. sidabro lydiniai ir 56 Prahos valdovo Vaclovo IV (1378–1419) grašiai. Alovės apylinkės žmonės aktyviai dalyvavo nacionalinio išsivadavimo, o pokario metais – partizaniniame judėjime.

Herbas patvirtintas Lietuvos Respublikos Prezidento 2008 m. birželio 28 d. dekretu Nr. 1K-1420.

Herbo etalono autorius – dailininkas Rolandas Rimkūnas.