Daugų seniūnija

Daugų seniūnija – Alytaus rajono savivaldybės pietryčiuose.

Daugų miestą iš visų pusių supa ežerai, apie kuriuos sklando daug legendų ir pasakojimų. Yra padavimas bylojantis miesto vardo kilmę. Pasakojama, kad trys Daugio galiūnai sūnūs nuskendę Didžiulio ežere. Jie plėšydavę tinklus ir gąsdindavę žvejus. Pastarieji išlikdavo sveiki ir gyvi tik tuo atveju, jeigu kuris nors spėdavęs sušukti: „Vardan Dievo Tėvo, piktieji Daugai, atstokit!“

Daugai yra viena seniausių vietovių Lietuvoje. Pirmą kartą miestas paminėtas Kryžiuočių kronikų aprašymuose 1384 m.

14-15 a. Dauguose stovėjo valdovų medžioklės pilis ir žvėrynas. Kai kurie istorikai mano, kad Jogaila medžiodamas Dauguose susitiko su kryžiuočiais ir sudarė slaptą sutartį, kuria pasižadėjo neremti Kęstučio.

Vytauto laikais Dauguose buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio rezidencija. Čia Didysis Lietuvos kunigaikštis dažnai užsukdavo pamedžioti. Kad Dauguose būta svarios kunigaikščio rezidencijos liudija, tai, jog Vytautas 14 a. pabaigoje nurodė pastatyti bažnyčią.

Dabartinė mūrinė bažnyčia baigta statyti 1862 m., o 20 a. pradžioje šioje bažnyčioje pamokslai buvo sakomi lietuviškai.

Miestui būdingas linijinis planas. Kaip daugelyje linijinio plano miestų prekyba vyko pagrindinėje Daugų aikštėje. Daugams laisvojo miesto teises ir herbą 1792 m. balandžio 26 d. suteikė paskutinis Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Stanislovas Augustas. Privilegijos pergamentinis originalas saugomas Lietuvos valstybės istorijos archyve.

Po pirmojo pasaulinio karo, Lietuva paskelbė nepriklausomybę. Iš Daugų kilęs kunigas Vladas Mironas buvo vienas iš akto signatarų, pasirašiusių nepriklausomybės paskelbimo aktą. Signataro Vlado Mirono vardu pavadinta Daugų gimnazija. Be šios mokyklos Daugų seniūnijoje yra technologijos ir verslo mokykla, vaikų darželis, bibliotekų filialai, kultūros namai, ambulatorija, paštas, palaikomo gydymo ir slaugos ligoninė, kavinė. Veikia visuomenės organizacijos.

Verslo įmonės plėtoja medžio pramonę, žuvininkystę ir kitas verslo sritis. Vietiniai meno kolektyvai linksmina daugiškius ir svečius, dalyvauja įvairiuose rajoniniuose ir respublikiniuose renginiuose.

Sidabriniame lauke ant žalios kalvelės (skydo papėdė) stovi mėlynais šarvais apsitaisęs karys, laikantis dešinėje rankoje tokios pačios spalvos alebardą, kairėje – rytietišką skydą, prie juosmens nedidelis kalavijas. Kario ranka ir veidas natūralios spalvos, sijonas ir antpečiai žali, jų kraštai ir pagražinimai, taip pat ir šalmo plunksnos, šalmo ir skydo briauna, diržas auksiniai, alebardos kotas juodas.

Daugams laisvojo miesto teises ir herbą – šarvuotą karį su alebarda – 1792 m. balandžio 26 d. suteikė Stanislovas Augustas. Išliko 1792 m. Daugų privilegijos originalas (LVIA, f. 1135, ap. 1, b. 64) ir jos įrašas Lietuvos Metrikoje su perpieštu miesto herbu (LM, kn. 556,l. 104-105v). Tačiau netrukus miesto savivalda buvo panaikinta ir herbas ilgam užmirštas. XX a. pradžioje jį nupiešė Bronius Šaliamoras, vėliau – Marijanas Gumowskis (Marijan Gumowski). Autoriai pakeitė spalvas, be to, B. Šaliamoro piešinyje neliko skydo, o M. Gumowskio – ir kalavijo.

Po 200 metų Daugų istorinis herbas atkurtas. Siekiant lakoniškumo atsisakyta nereikšmingų žemės, sijono spalvų ir atspalvių. Melsva šarvų spalva pakeista į mėlyną, kad geriau derėtų prie sidabrinio herbo lauko.

Daugų herbo (kaip ir Ariogalos) simbolika greičiausiai susijusi su XVIII a. pabaigos politiniais įvykiais. Šarvuotas karys su alebarda, skydu ir kalaviju turėjo saugoti Daugų miestą ir visą kraštą nuo gresiančio pavojaus, ginti miestiečių teises. Manoma, jog kario idėja pasiskolinta iš senosios Trakų kunigaikštystės heraldikos.

Daugų herbas patvirtintas Lietuvos Respublikos Prezidento 1998 m. rugpjūčio 4 d. dekretu Nr. 141.

Herbo etalono autorius – dailininkas Rolandas Rimkūnas.