Vladas Mironas

Alytaus rajono garbės piliečio vardas suteiktas Vladui Mironui, kunigui, Lietuvos Respublikos ministrui pirmininkui, Lietuvos nepriklausomybės akto signatarui, Lietuvos kariuomenės kapelionui, politiniam tremtiniui po mirties Alytaus rajono savivaldybės tarybos 2011 metų liepos 1 d.  sprendimu Nr. K-103.

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Vladas Mironas gimė 1880 m. birželio 22 d. Kuodiškių vienkiemyje (dab. Rokiškio r.), valstiečių šeimoje. Baigęs Panemunio pradinę mokyklą, 1892 m. Įstojo į Mintaujos (dab. Jelgava, Latvija) gimnaziją. 1896 m. iš jos kartu su būreliu lietuvių katalikų moksleivių buvo pašalintas, nes atsisakė melstis rusiškai. 1897-1901 m. mokėsi Vilniaus dvasinėje seminarijoje. Studijas tęsė Peterburgo dvasinėje akademijoje.

Gavęs kunigo šventimus, 1904 m. V. Mironas grįžo Į Vilnių. Buvo paskirtas privačių miesto mokyklų kapelionu. Panaikinus lietuviškos spaudos draudimą, suaktyvėjo tautinė lietuvių veikla, Į ją įsitraukė ir V. Mironas. 1905 m. gruodžio 4-5 d. dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime, kuriame lietuviai įvardijo tautos politinius, kultūrinius ir ekonominius tikslus. 1905-1906 m. kunigas talkino Lietuvoje steigiant krikščioniškas demokratines partijas, bet greit nutolo nuo partinės veiklos.

Daug laiko V. Mironas skyrė tautiniam kultūriniam ir visuomeniniam darbui: dalyvavo kuriant Lietuvių mokslo draugiją, rengiant 1907 m. vykusią pirmąją lietuvių dailės parodą, buvo lietuviškas mokyklas Vilniaus krašte steigusios ir globojusios „Ryto“ švietimo draugijos vienas iš kūrėjų, rūpinosi lietuviškos spaudos leidyba, rėmė ją. Kartu su kitais dvasininkais leido Vilniaus krašto žmonėms skirtą savaitraštį „Aušra“. Pirmojo pasaulinio karo metais lėšomis ir maisto produktais rėmė Lietuvių komitetą nukentėjusiems dėl karo šelpti.

V. Mironas prisidėjo prie 1917 m. rugsėjo 18-22 d. Vilniuje vykusios Lietuvių konferencijos rengimo. Buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą, iki 1918 m. vasario 15 d. dirbo jos antruoju vicepirmininku. Kartu su kitais Tarybos nariais 1918 m. vasario 16 d. pasirašė nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo aktą.

1918 m. V. Mironas tapo Tautos pažangos partijos (vėliau Lietuvių tautininkų sąjunga) nariu, kaip jos atstovas pateko Į 1926-1927 m. dirbusį Trečiąjį Seimą. 1928-1929 m. vadovavo Tikybos reikalų departamentui prie Švietimo, vėliau Vidaus reikalų ministerijos. 1929 m. buvo paskirtas vyriausiuoju Lietuvos kariuomenės kapelionu, šias pareigas ėjo iki 1938 m. kovo pabaigos. 1927-1939 m. - vienas iš Tautininkų sąjungos vadovų, 1939 m. - jos pirmininkas. 1928 m. Įkurtos bendrovės „Pažanga“, leidusios knygas ir tautininkų periodinę spaudą, vienas iš steigėjų, vadovybės narys, kurį laiką - pirmininkas. Signataras tarpininkavo teikiant Lietuvos vyriausybės piniginę paramą Vilniaus lietuvių organizacijoms.

Prezidento įgaliotas V. Mironas 1938 m. sausio-vasario mėn. atstovavo Lietuvai derybose su Lenkija. 1938 m. kovo 24 d.-1939 m. kovo 29 d. signataras buvo dviejų ministrų kabinetų vadovas. Jo sudaryti kabinetai tęsė pirmtakų vidaus politiką, rūpinosi socialinės saugos Lietuvoje stiprinimu. Antrojo pasaulinio karo išvakarėse vyriausybė turėjo spręsti nelengvus užsienio politikos klausimus, vylėsi rasti Lietuvai priimtinus sprendimus.

1939 m. pavasarį V. Mironas išvyko į savo ūkį Bukaučiškėse (dab. Alytaus r.). Lietuvą okupavus, 1940 m. rugsėjo 12 d. buvo areštuotas, 1941 m. birželį iš kalėjimo išlaisvintas. 1944-1947 m. V. Mironas buvo dar triskart areštuotas ir kalinamas, 1947 m. nubaustas 7 metų kalėjimo bausme. Signataras mirė 1953 m. vasario 18 d. Vladimiro kalėjime Rusijoje. Jo amžino poilsio vieta nežinoma. 2007 m. Vilniuje, Rasų kapinėse atidengtas kenotafas Vlado Mirono, Kazimiero Bizausko ir Stepono Kairio atminimui.