Savivaldos žmogus Oksana Nikulinienė: žemės reikalai, karalienės hortenzijos ir svajonė keliauti
Aštuoniolikos metų patirtis žemėtvarkos srityje, septyneri – Alytaus rajono savivaldybėje, ir nuolatinis noras tobulėti bei padėti žmonėms – taip trumpai būtų galima apibūdinti Architektūros skyriaus vyriausiąją specialistę Oksaną Nikulinienę. Savo darbą ji vertina ne tik kaip atsakomybę, bet ir kaip neįkainojamą bei labai įdomią patirtį.
O. Nikulinienė darbo pradžią savivaldybėje prisimena kaip intensyvų laikotarpį, kurį vaizdžiai vadina „chaosėliu“. Tačiau sukaupta patirtis padėjo įveikti pirmuosius iššūkius. Vėliau jos laukė ir nauja sritis – statybą leidžiančių dokumentų išdavimas. O. Nikulinienė mėgaujasi savo darbu ir galimybe padėti rajono gyventojams, tačiau ne mažiau svarbi jai ir kita gyvenimo pusė – šeima, mėgstamos veiklos bei seniai puoselėta svajonė keliauti.
Darbu savivaldybėje mėgaujasi
Savivaldybės Architektūros skyriaus vyriausioji specialistė O. Nikulinienė sako, kad darbe netrūksta iššūkių, o didžiausią pasitenkinimą teikia užduotys, reikalaujančios ieškoti nekasdienių sprendimų.
„Užduotis atlieku ne „iš pareigos“, man tiesiog patinka mano darbas. Kai manęs paklausia, na tai kaip tas darbas savivaldybėje, aš labai trumpai atsakau: dinamiškas, čia vyksta gyvenimas, čia gyvas organizmas. Darbas labai atsakingas, reikalaujantis atidumo, atsakingumo. Žemių ir statybų reikalai – sudėtingos ir labiausiai reglamentuotos sritys, kurioms reikalingos specifinės žinios. Patinka man naujos, sudėtingos užduotys – tai skatina nesustoti, tobulėti, gilinti ir plėsti savo kompetencijas“, – sako O. Nikulinienė.
Pasak jos, žmogui sunku nepasiklysti žemių ir statybų reikalų taisyklių labirintuose, tad Oksana stengiasi, kad kiekvienas besikreipiantis žmogus išeitų iš savivaldybės patenkintas, gavęs aiškius atsakymus, išsprendęs problemą. Specialistei didžiausią pasitenkinimą teikia gyventojų padėkos žodžiai ir teiginys: „Tik jūs man tai išaiškinote.“
Įtemptoje dienoje – dėmesys ir kolegoms
Kolegos Oksaną apibūdina kaip labai paslaugią ir visuomet pasirengusią padėti. Pasak jos, gyvenimo patirtys išmokė neabejingumo kitam žmogui, todėl padėti kitiems jai tapo savaime suprantamu dalyku.
Paklausta, kaip randa laiko kolegoms, kai pačios diena įtempta, atsako: „Tuo pačiu laiku. Tikriausiai padėdamas kitam savo žiniomis jautiesi svarbus ir vertinamas, todėl ir laikas, skirtas kitam, vertinamas kitais matavimo vienetais. Manau, kad kiekvienam yra daugiau ar mažiau svarbu jaustis svarbiam ir vertinamam. Tai nėra tiesiog tuštybė – gal tai vienas iš pagrindinių poreikių, lemiančių motyvaciją.“
O. Nikulinienė teigia, kad būti geros komandos dalimi jai reiškia atsakomybę, kompetencijų įvertinimą bei gebėjimą atsisakyti asmeninių ambicijų dėl bendro tikslo.
Save O. Nikulinienė apibūdina kaip kartais spontanišką, visada smalsią ir atvirą pasauliui bei naujiems požiūriams.
Po darbo – laikas artimiesiems
O. Nikulinienei šeima yra didžiausias turtas ir vienas gražiausių ir prasmingiausių dalykų gyvenime. Žinojimas, kad šalia yra artimi žmonės, kurie palaiko, myli ir dalijasi kasdieniais džiaugsmais bei rūpesčiais, suteikia jai didžiulę ramybę ir stiprybę.
Moteris turi du sūnus ir du anūkus, su kuriais labai mėgsta leisti laiką. Abiejų sūnų veikla susijusi su renginiais: vyresnysis dirba užkulisiuose, o jaunėlis – scenoje.
O. Nikulinienė džiaugiasi galėdama dažnai matytis su vaikais. Vyresnysis sūnus, sukūręs šeimą, gyvena Alytaus rajone, o jaunėlis dar studijuoja, tačiau didžiąją laiko dalį taip pat praleidžia namuose.
„Buvimas mama ir močiute sukuria neįkainojamą gyvenimo tęstinumo jausmą – matyti, kaip tavo vaikai tampa tėvais, o meilė, dėmesys mano kaip mamos, kaip močiutės plečiasi, tai kažkas nepaprasto. Močiutė – ypatingas statusas, leidžiantis tiesiog mėgautis anūkų draugija, kurti linksmus, nerūpestingus prisiminimus. Pripažįstu, kreipinį „močiutė“ man sunku prisijaukinti... Beje, anūkai mane vadina vardu“, – sako Oksana, kurios laisvalaikis su vaikaičiais būna gan intensyvus: kinas, vaišės kavinėse, pasivaikščiojimas parkuose, pasivažinėjimas dviračiais.
Kelionių džiaugsmas ir laisvadienis dėl gėlių
Alytaus rajono savivaldybės specialistė džiaugiasi gera savijauta, leidžiančia mėgautis gyvenimu ir kasdieniais jo džiaugsmais.
„Dabar jau galiu be sąžinės graužaties, palikdama namus, vaikus, keliauti, pramogauti. Tai tikrai puikus metas. Kelionės – tai išsipildžiusios mano svajonės. Esu pradedančioji pažintinių kelionių mėgėja. Man tai galimybė pamatyti pasaulį iš arti, paliesti gyvą istoriją. Didžiausią įspūdį palieka įspūdingi gamtos vaizdai: tarpekliai, uolos, kalnai. Esu gamtos mylėtoja“, – sako moteris.
Ne mažiau džiaugsmo jai teikia gėlių priežiūra prie namų Alytaus rajone – kartais tam net pasiima laisvadienį, kad galėtų ramiai skirti laiko savo gėlynams. „Labai mėgstu raustis savo gėlynuose, man tai kaip terapija. Teko skaityti, kad ravėjimas – tai sodininkystės terapija ir yra moksliškai pripažintas būdas mažinti stresą, lavinti dėmesingą įsisąmoninimą, gerinti emocinę sveikatą“, – sako moteris. O. Nikulinienės kuriami gėlynai „apkeliavo“ kone visą žemės sklypą, kol galiausiai kiekvienas rado savo vietą.
„Buvo minčių pasitelkti apželdintojo specialisto pagalbą, tačiau supratau, kad man svarbus ir įdomus ne rezultatas, bet pats kūrimo procesas. Sukurti gėlyną pačiai – tai ne tik kūrybinis džiaugsmas, bet ir būdas suteikti aplinkai unikalų savo charakterį! Matyti, kaip išauga suplanuoti vaizdai, teikia didžiulį pasitenkinimą“, – sako O. Nikulinienė.
Per 15 metų ji pasodino ne vieną tuo metu madingą augalą, tačiau jos gėlynus pamažu užkariavo šluotelinės ir didžiažiedės hortenzijos, kurias O. Nikulinienė vadina želdynų karalienėmis. Iš viso jų – daugiau kaip 60 krūmų.
Laikas sau ir savo kokerspanielėms
Žiemą, kai gėlynai miega, Oksana leidžia laiką su knyga, mėgsta plaukioti baseine ir daug dėmesio skiria savo augintinėms – anglų ir rusų kokerspanielėms.
„Kiek save pamenu, visuomet šalia manęs buvo šunys. Mano kokerspanielės – mano šeimos narės, nepaprastai draugiškos, linksmos, besąlygiškai prieraišios, kiekviena su savo charakteriu – su jomis kiekviena diena yra nuotykis. Jos mane nuramina, pralinksmina, tačiau kartu stiprina empatiją ir rūpestingumą“, – pasakoja O. Nikulinienė, kuriai 5 valandą ryto vesti šunis pasivaikščioti jau nėra iššūkis. Anot jos, iš šunų galima pasimokyti trijų svarbių dalykų: gyventi šia diena – jie negyvena praeities klaidomis ir dėl jų nesigraužia, džiaugtis paprastumu – ilgas pasivaikščiojimas ar saulės spindulys jiems gali suteikti didžiulę laimę, ir nekaupti pykčio – net pasipykę ar subarti, po minutės jie vėl džiaugiasi gyvenimu.
Komunikacijos skyriaus informacija
