16-17 a. šiandieninis Miroslavo miestelis vadinosi – Slabada, nuo rusiško žodžio „laisvė.“ Tokį pavadinimą miestelis gavo neatsitiktinai, pirmieji gyventojai aštuonis metus buvo atleisti nuo mokesčių, priedo gavo valaką žemės.

18 a. vietovė jau vadinama Miroslavu. Manoma, kad pavadinimas kilo nuo Bendrių dvaro dvarininko Miroslavskio pavardės.

1763 m. Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės iždininkas Miroslave įkūrė Marijonų vienuolyną. Vienuoliai įsteigę parapijinę pradžios mokyklą, vietinius gyventojus mokė žemdirbystės, amatų, pastatė naują mūrinę bažnyčią ir vienuolyną, kurie išliko iki šių dienų.

Pirmojo pasaulio karo metais, atsiraukdama rusų kariuomenė susprogdino Miroslavo bažnyčios bokštus, iš kurių gerai matėsi Alytaus mieste esantys rusų kariniai įtvirtinimai. 

Šiandien Miroslavo seniūnijoje yra vidurinė mokykla, ambulatorija, paštas, vaisinė, gaisrinė. Seniūnija garsėja dailininko Antano Žmuidzinavičiaus tėviškė. Sodyboje įkurtas muziejus, čia rengiami kultūriniai renginiai. Seniūnija didžiuojasi ir „Dainavos legendų“ parku, kuris sukurtas remiantis rašytojo Vinco Krėvės kūrybos motyvais.  

Herbas

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymu “Dėl miestų herbų tvirtinimo" ir atsižvelgdamas į Lietuvos heraldikos komisijos išvadą, Respublikos Prezidentas Rolandas Paksas 2004 vasario 4 d. patvirtino Miroslavo herbą.

Kadangi Miroslavas savo herbo niekad neturėjo, heraldikos komisijos prašymu jį sukūrė dailininkas Rolandas Rimkūnas.

Herbo aprašymas: mėlyname fone sidabro spalvos koplyčia su aukso spalvos kryžiumu. Koplyčioje - aukso spalvos varpas.

Savo istorijos pradžioje Miroslavas turėjo ir Slabados vardą. Baltarusiškai “sloboda” reiškė laisvę nuo mokesčių tiems, kurie, paėmę po valaką, naujai kuriamame kaime pradėjo gyventi pirmi. Nuo XVII amžiaus antros pusės Bendrių dvarą valdę Miroslavas Pranciškus Venckavičius ir jo žmona Ieva Pranciška Kaminskaitė miesteliui davė Slabados vardą. Ši šeima 1718-1719 metais pastatė pirmąją medinę bažnyčią, kuri paskatino miestelį augti. 1744 metais vietovė kitą vardą gavo nuo pono Miroslavskio – Bendrių dvaro ir Slabados savininko. Tais pačiais metais Vilniaus sinodas Miroslave įkūrė parapiją, priskirdamas jai aštuonis kaimus.

Pirmieji Miroslavo parapijos metrikai buvo datuojami jau 1746 m. Svarbus objektas, turėjęs itin didelę švietėjišką reikšmę ir ryškią vietą miestelio istorijoje – vienas seniausių Lietuvoje marijonų vienuolynų buvo įkurtas Miroslave 1763 m. ir veikė iki 1864 m. Vienuolyno fundatoriai – LDK iždininkas, Bendrių dvaro savininkas Antanas Važinskas ir jo žmona Teresė Venckavičiūtė – Važinskienė. Tai buvo iš Lenkijos kilusi vikingų palikuonių giminė, turėjusi skandinavų bajoro Abdamko herbą. Pagrindinis vienuolijos tikslas buvo dievo Motinos Marijos kulto populiarinimas, neturtingiausių liaudies sluoksnių švietimas, meldimasis už mirusiuosius. Suprantant lietuvių tautos reikmes, vienuolynas tapo žymiu religiniu, kultūros ir švietimo centru, pamokslai sakyti lietuvių kalba. Vienuolyne veikė biblioteka. 1805 m. joje buvo 501 knyga 625 tomuose. Marijonų vienuolija nuveikė reikšmingus darbus ne tik Užnemunės, bet ir visos Lietuvo kultūros ir švietimo labui.

1835 m. gegužės 31 d., trenkus perkūnui, bažnyčia sudegė. Tik 1848 m., vadovaujant vienuolyno prezidentui Juozui Naruševičiui, bažnyčios valdžios, dvaro ir parapijiečių lėšomis pradėta statyti nauja bažnyčia. Ji buvo pašventinta 1855 m. Naujas mūro vienuolynas buvo statomas 1835-1847 m. Kadangi vienuoliai prijautė 1863 m. sukilimui, caro valdžia jį uždarė ir vienuolynas buvo likviduotas 1866 m.